Darganotą spalio 7 dieną aktyviausiai projekte „Kristaus Karaliaus Žengimo į dangų bažnyčia – Eišiškių bendruomenės traukos centras“ dalyvavę mokiniai bei tikybos ir dailės mokytojos keliavome į Vilnių. Nuotaiką šiek tiek gadino įkyrus lietus, bet buvo be galo smagu pilko dangaus fone stebėti išryškėjusias auksinio rudens spalvas...
Pro vienintelius išlikusius Vilniaus gynybinės sienos Aušros vartus įžengiame į sostinės senamiestį. Jau nuo XVII a. Aušros vartų koplyčioje miesto gyventojus globoja Stebuklingas švenčiausiosios Mergelės Marijos paveikslas. Būtent čia 1935 m. pirmą kartą buvo viešai pagerbtas Gailestingo Jėzaus paveikslas, nutapytas pagal mistikės sesers Faustinos regėjimus. Taigi, aplankėme koplyčią ir mes.

Lietuvos valstybės kelias niekada nebuvo lengvas. Mūsų protėviams ne kartą teko kovoti dėl tautos savasties ir laisvės. Tikėjimas nuo seno stiprino kartų kartas šioje kovoje. Tą jautė ir okupantai. Po 1863 -1864 metų sukilimo caro valdžia uždraudė lietuvišką spaudą, bažnyčiose skambinti varpais, uždarė vienuolynus, daugelį bažnyčių pertvarkė į cerkves. Panašiai elgėsi ir sovietų valdžia: bažnyčios uždaromos, jose įkurdinami sandėliai, archyvai. O ko verti planai Vilniaus arkikatedroje įrengti traktorių dirbtuves? Bet tikėjimas ir viltis niekada neišblėso, tyliai ruseno net ir tamsiausiomis akimirkomis....Taigi, mūsų, projekto dalyvių, tikslas buvo prisiliesti prie istorijos ženklų, pamatyti ir suvokti, kaip glaudžiai susipynusi praeitis ir dabartis, aplankyti ne vieną šventovę, susipažinti su Gailestingo Jėzaus paveikslo sukūrimo istorija.

Aplankėme Vilniaus katedros požemius, kur nuo seno amžino poilsio atgulė Lietuvos valstybei ir bažnyčiai nusipelniusieji asmenys. Manoma, kad pirmoji katedra šioje vietoje buvo pastatyta XIV am. antroje pusėje. Yra išlikęs seniausios katedros grindinio fragmentas ir portalas. Vėliau dėl karų ir gaisrų ne kartą perstatyta dabartinį savo pavidalą katedra įgijo XIX am. pradžioje. Pasižvalgėme po įspūdingą gotikinę Kapitulos kriptą, apžiūrėjome XV am. freską „Nukryžiuotasis su Šv. Mergele Marija ir Šv. evangelistų Jonu“, išgirdome katedros lobyno istoriją, Karališkajame mauzoliejuje prisiminėme liūdną Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės istoriją.

Kitas mūsų kelionės objektas – Katedros varpinė. Ji yra iškilusi žemutinės pilės rūmų gynybinio bokšto vietoje. Kai lieti jos nuo gaisrų aprūkusias sienas, siaurais laiptas kili į viršų, matai šaudymo angas, jautiesi, lyg trumpam persikėlei į viduramžius... O sovietmečiu Vilniaus katedros varpinėje ketinta įrengti karilioną, iš uždaromų Lietuvos bažnyčių atgabenta apie 20 skirtingų varpų. Deja, sumanymas nepavyko - varpai tarpusavyje nederėjo. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, dalis varpų grįžo į bažnyčias, iš kur buvo išvežti, aštuoni liko...Šiandien iš varpinės atsiveria puiki Vilniaus panorama.

Vėliau aplankėme Dievo Gailestingumo šventovę. Siauroje Dominikonų gatvelėje įsispraudusi gotikinė bažnyčia iškilo XV am., ji gavo Švenčiausiosios Trejybės titulą. XVIII am. nukentėjo nuo gaisro, 1821 metais caro valdžia bažnyčią „pertvarkė“ į cerkvę. 1920 metais šventovė vėl grąžinta katalikams. 1946-1947 m. bažnyčioje darbavosi sesers Faustinos nuodėmklausys Mykolas Sopočko. Sovietmečiu maldos namai buvo apleisti. 2004 m. kardinolo A.Bačkio rūpesčiu šventovė restauruota ir atšventinta. Jai paskirtas Dievo Gailestingumo šventovės titulas. Virš altoriaus iškeltas Gailestingo Jėzaus paveikslas. Šventovę puošia Aušros Vartų Gailestinga motina ir vienuolika pasaulio kalbų pasikartojanti malda: „Jėzau, pasitikiu tavimi“.
Užsukome ir į Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčią, kur nuo 1986 m. buvo saugomas Gailestingo Jėzaus paveikslas.

Kitą mūsų kelionės stotelė – Bažnytinio paveldo muziejus įkurtas Šv. Mykolo bažnyčioje. Tai vienas iškiliausias Vilniaus renesanso architektūros paminklų. Šventovės interjere dėmesį patraukia Leono Sapiegos ir jo žmonų memorialinis paminklas. Ir žinoma, čia eksponuojamas Vilniaus katedros lobynas, seniausi Lietuvos auksakalių šedevrai.
Antakalnyje aplankėme kuklų sesers Faustinos namelį, kuriame ji gyveno 1933-1936 m. Čia ji ne kartą patyrė mistinius regėjimus, pagal kuriuos vilnietis dailininkas Eugenijus Kazimirovskis nutapė Gailestingo Jėzaus paveikslą.

Paskutinė mūsų kelionės stotelė buvo Tabariškių Šv.Arkangelo Mykolo bažnyčia. Čia mus pasitiko klebonas Valdemar Ulčukevič ir labai įdomiai papasakojo šventovės istorija. Šią medinę bažnyčią ir varpinę 1770 m. pradėjo statyti Mykolas Skarbek-Važinskas, toliau puoselėjo Antanas Važinskis. Šioje šventovėje XX am pradžioje tarnavo kun. Mykolas Sopočko, sesers Faustinos nuodėmklausys, padrąsinęs ją imtis patikėtos misijos skelbti Viešpaties Gailestingumą. Bažnyčios interjeras, įspūdingi vėlyvojo baroko stiliaus mediniai altoriai, sakykla, išlikę nuo XVIII a. II pusės. Centriniame altoriuje iškeltas paveikslas „Jėzus prie stulpo“. Klebonas pasidžiaugė darnia Tabariškių bendruomene. Parapijiečiai neraginami rūpinasi bažnyčios aplinka: sodina gėles, griebia lapus. Palinkėjo mokiniams būti savo krašto patriotais, savo darbais džiuginti kraštiečius.

Pasisėmę išminties, pilni įspūdžių grįžome į namus.

Už pagalbą vykdant projektą noriu padėkoti Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijos istorijos vyr.mokytojai Tatjanai Sidorovič, gimnazijos tikybos vyr.mokytojai Šventosios šeimos seserų misionierių kongregacijos vienuolei sesei Alicijai. Projektą rėmė Nekilnojamo paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos.

Jadvyga Sinkevič, projekto vadovė, dailės ir muzikos mokytoja