Kai šių metų pavasarį pradėjau planuoti projekto veiklas, žinojau, kad Eišiškėse gyveno žydai. Žinojau, kad dabar jų šiame mieste nebeliko. Kai pradėjau domėtis šia tema, staiga supratau, kad ženklų, liudijančių jų buvimą, apstu: pradedant nuo miesto išplanavimo ir baigiant gausybe pastatų Vilniaus, Rodūnės, Raubiškių gatvėse ir aplinkui miesto aikštę. Pasiūliau 6- 8, IG klasių mokiniams nupiešti Eišiškes prieš Antrąjį Pasaulinį karą. Tai nebuvo lengva užduotis. Mokiniams teko paieškoti archyvinių nuotraukų ir atidžiau įsižiūrėti į išlikusius nekilnojamo paveldo objektus, surasti būdingus bruožus ir įsivaizduoti, kaip galėtų atrodyti eilinė diena nedideliame miestelyje, Stetle Eishishok. Darbai pradžiugino. Mokiniai piešė žaidžiančius vaikus ir apie Eišiškių sinagogą verdantį gyvenimą, kažkur per akmenimis grįstą gatvę riedantį vežimą ir karčiamos šeimininką, pasitinkantį svečius, kaimynes, trumpam sustojusias pasidalinti paskutinėmis naujienomis ir mergaitę, glaudžiantį prie krūtinės kačiuką. Ramus, taikus, paprastas gyvenimas...Tai kas gi jiems rūpėjo, kokių tradicijų laikėsi, kokia kalba kalbėjo? Atsakymų į šiuos klausimus nuvykome ieškoti į Vilnių.
Rugsėjo 2 dieną geriausių piešinių autoriai dalyvavo ekskursijoje „Žydų istorija ir kultūra Vilniuje“ po Vilniaus senamiestį, Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje edukacinėje veikloje sužinojo apie šabo tradicijas „Žydų šventės: viena diena Viešpačiui“, aplankė Vilniaus choralinę sinagogą. Po ekskursijos visus dalyvius paprašiau atsakyti į tris klausimus: „Ką naujo sužinojau?“ ,“Kas mane labiausiai nustebino?“, „Ką supratau?“ Dauguma rašė, kad žydai labai religinga tauta, šabo metu laikosi labai griežtų taisyklių. Nustebo, kad sinagogoje nėra jokių paveikslų ir kaip pagarbiai žydai elgiasi su Tora. Kelis pasisakymus pacituosiu: „Mane labiausiai nustebino tai, kad žydai savo vaikus mokyti pradėdavo jau nuo trejų metų“, „Mane nustebino tai, kad mano močiutės pirkta bandelė iš tikro yra žydų chala“, „Labiausiai nustebino pagarba Šv.Raštui ir tai, jog jis buvo perrašomas ranka. Jeigu rašant padarydavo klaidą, nors ir paskutiniame žodyje, jis negalėjo būti naudojamas. Tuomet Šv. Rašto neišmesdavo, o palaidodavo.“, “Supratau, kad žydai yra ypatinga tauta, pasižyminti mąstymu ir darbštumu“, „Supratau, kad nenorėčiau būti žydu karo metais ir kad labai juos užjaučiu.“
Rugsėjo 4 dieną Lietuvoje buvo švenčiama Europos žydų kultūros diena. Šiais metais ji buvo skirta žydų kalboms. Ta proga pakvietime visus norinčius pasivaikščioti Eišiškių gatvėmis, trumpam stabtelti prie išlikusių pastatų. Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijos istorijos mokytoja metodininkė Liudmila Jurgelevičienė papasakojo apie Eišiškių miestelio ištakas ir žydų bendruomenės gyvenimą. IIIG kl. mokinė Inesa Miškinytė pristatė žydų papročius ir tradicijas, jos draugė Veronika Kaziukonytė, apžvelgė Eišiškėse iki karo veikusias švietimo įstaigas. Dailės ir muzikos mokytoja Jadvyga Sinkevič papasakojo apie Eišiškių sinagogą.
Rugsėjo 5 dieną Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijoje vyko projekto „Mano miestas ir jo gyventojai žydai: istorija ir likimai“, kurį rėmė Nekilnojamo paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, pristatymas. Dalyvavo 7-8, IG klasių mokiniai ir mokytojai. Buvo eksponuojami geriausi piešiniai. Istorijos mokytoja Liudmila Jurgelevičienė papasakojo apie Eišiškėse išlikusius žydų nekilnojamo paveldo objektus. Dailės ir muzikos mokytoja Jadvyga Sinkevič kalbėjo apie žydų kalbas. IG kl. mokinys Olgerd Babkin perskaitė ištrauką iš Romain Gary romano „Aušros pažadas“. Renginį užbaigė virtuali ekskursija „Stetl Eishishok“, video pasakojimas iš nuotraukų, kuriose įamžintas Eišiškių miestelis ir jo gyventojai prieš Antrąjį Pasaulinį karą. Nuotraukas JAV Holokausto memorialiniam muziejui Vašingtone padovanojo Yaffa Eliach, 1937 m. gimusi Eišiškėse.
Manau, renginys pavyko. Daugelį privertė susimąstyti. Žinoma, ši tema toli gražu dar neišsemta. Eišiškėse dar visai neseniai gyveno darbšti, kūrybinga, dievobaiminga žydų tauta. Penktadienio vakarais visuose languose užsidegdavo žvakės ir skambėdavo džiaugsmingos dainos. Dabar jau nebe... Liko tik gražūs prisiminimai. Nepamirškime Eišiškių miesto istorijos, kurios dalis – ne vienos žydų šeimos gyvenimas bei likimas.

Jadvyga Sinkevič, projekto vadovė, dailės ir muzikos mokytoja

{projektas_zydai}