Pagaliau atėjo visų lauktoji vasara, o su ja – dar labiau laukiamos atostogos. Visi mokiniai paliko mokyklos klases, kabinetus, kad galėtų atsikvėpti nuo visų darbų, pasidžiaugti laisve, vasaros teikiamais malonumais ir, žinoma, patirti naujų įspūdžių.
Mes, penktokai (arba būsimieji šeštokai), ilgai svastėme, kaip galėtume įdomiau užbaigti mokslo metus, ir nusprendėme: per atostogas organizuosime ekskursiją į mūsų šalies sostinę! Birželio 8 dienos rytą kartu su auklėtoja I.Blažukoniene ir viena iš klasės mamų I.Sliževskiene išvykome į Vilnių, tikėdamiesi daug ką naujo pamatyti, sužinoti.
Pirmiausia aplankėme Vilniaus katedros požemius. Maloni gidė mums papasakojo apie maždaug prieš šimtą metų vykdomus šioje vietoje kasinėjimus. Mokslininkai manė , kad atrado Vytauto Didžiojo kapą, tačiau paaiškėjo, kad surado trijų žmonių kapus – vienoje kriptoje buvo aptikti Aleksandro Jogailaičio, Jogailos anūko, taip pat Žygimanto Augusto pirmosios žmonos Elžbietos Habsburgaitės ir antrosios žmonos Barboros Radvilaitės palaikai.
Paskui mes nuėjome į Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčios muziejų. Tai didžiausias bažnytinis muziejus Lietuvoje. Gidė mums aprodė Vilniaus katedros lobyną, kuris yra pats seniausias ir gausiausias iš visų LDK bažnyčiose saugotų lobynų. Valdovai, didikai, vyskupai vos įsteigtai katedrai dovanojo prabangius liturginius reikmenis: kryžius, taures, relikvijorius, monstrancijas. Per karus lobynas buvo slepiamas, paskutinį kartą slėptuvėje jis atsidūrė Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir liko ten iki 1985 metų. Šiandien lobynas eksponuojamas Bažnytinio paveldo muziejuje.
Šv. Onos bažnyčioje mes pasėdėjome, pasimeldėme. Akį traukė tiek šios bažnyčios vidus, tiek išorė. Į dangų kylančios gotikos stiliaus linijos mums tarsi priminė, kad žmogaus vaizduotė ir svajonės neturi ribų. Užsukome ir į šalia stovinčią Bernardinų bažnyčią. Ji visai kitokia nei Šv. Onos bažnyčia, daug didesnė ir erdvesnė. Ant sienų nutapytos freskos, yra net 11 altorių.
Išėję iš bažnyčios pasukome prie poeto A. Mickevičiaus paminklo ir šalia jo nusifotografavome.
Paskui nuėjome į Bernardinų sodą. Tai labai gražus parkas , kuriame medžių, gėlynų ir tvenkinių apsuptyje yra įrengtų poilsio, žaidimų aikštelių. Pailsėję ir užkandę, pabėgiojom, pasisupom sūpynėse, karuselėse. Kai kas net spėjo nubėgti prie Vilnelės ir patikrinti, ar vanduo nešaltas.
Puikiai praleidę laiką Bernardinų sode, nusprendėme papietauti. Pavalgę ,,McDonald‘s“, autobusu važiavome į Televizijos bokštą. Apėję bokštą aplinkui, pakilome liftu į devynioliktą aukštą. Ne vienas iš mūsų bijojo taip aukštai kilti, o pakilę kai kurie tik iš tolo žiūrėjo pro langus. Bet paskui baimė buvo įveikta. Įsitikinome, kad esame aukščiausiam šio miesto taške, iš kur atsiveria labai graži panorama. Žiūrint į dangų, apima toks jausmas, jog atrodo tarsi bokštas griūtų. Na, o kai žvelgi į apačią, miestas atrodo kaip žaislinis – su siauromis gatvelėmis ir mažais įvairaus dydžio namais. Restorano dalis lėtai sukasi aplink, todėl gali ramiai stebėti Vilniaus kraštovaizdį. Visus mus reginys labai sužavėjo.
Grįždami namo,visą kelią dalinomės ekskursijoje patirtais įspūdžiais. Visi buvome patenkinti, kad išvyka pasisekė, kad ne tik daug pamatėme, sužinojome, bet ir smagiai pailsėjome.

Samanta Lotorevičiūtė,5 klasės mokinė

{irena_ekskursija}